Sekmadienį įvyko antrasis maratonų taurės - Vilniaus etapas. Šio etapo organizatoriais buvome ir mes - Asociacija klubas "Top Team". Savo vardu norime padėkoti visiems, prisidėjusiems prie to, kad šis renginys įvyktų. Dėkojame ir gausiai susirinkusiems dalyviams bei sveikiname visus, sąžiningai įveikusius trasą.
Šį syk apie renginį kviečiame skaityti balsas.lt žurnalistės ir geros dviratininkų draugės Jurgitos Čyvienės parengtą straipsnį, kurio metu ji kalbino Top Team komandos narį Elijų.
NUOTRAUKAS IŠ ŠIO RENGINIO RASITE MŪSŲ FACEBOOK GRUPĖJE: http://www.facebook.com/#!/album.php?aid=9382&id=107319945969783
E. Čivilis: „Po vieną „žvaigždę“ – kiekviename maratono etape“
Arūnui Gliaudeliui užėmus 3 vietą Lietuvos MTB Maratonų taurės varžybų 2 etape, vilniečių komanda „Top Team“ antrą dieną buvo (ir dar bus, ko gero, trečią) nepasiekiama, nes švenčia savo komandos lyderio ir vadovo pergalę.
Portalui „Balsas“ padėti apžvelgti lenktynių rezultatus bei įvertinti lyderių pasiruošimą ir formą mielai sutiko nuo dviračių – į darbų ir mokslų jūrą pasinėręs „Top Team“ komandos narys Elijus Čivilis, sekmadienį nedalyvavęs Vilniaus etape.
– Elijau, kaip tu, sukaupęs solidžią metų patirtį ant dviejų ratų, pakomentuotum Vladimiro Kokorevo („Stimul Plius“) pergalę vyrų elito grupėje? Ar jis absoliutus lyderis?
– Vladas yra šaunus vaikinas, kuris, prieš porą metų išbandęs savo jėgas maratonų taurėje, labai kryptingai judėjo link šiųmetinių pergalių. Jo trenerio ir asmeninių savybių dėka, jis kasmet ženkliai progresuoja. Manau, jis dar tik pradeda bręsti kaip dviratininkas ir apie jo titulus girdėsim daugiau ir ateityje. Tačiau turėčiau pripažinti, kad nesitikėjau jo pergalės Vilniaus etape, nes pati trasa nebuvo jo tipo su daug smėlėtų ruožų ir raižytu paviršiumi. Tokioje trasoje tikėjausi mūsų komandos lyderio, Arūno Gliaudelio, triumfo.
Džiugu, kad vyrų elito grupėje ant podiumo užlipo visi lietuviai, nepaisant to, kad buvo tikrai pajėgių varžovų iš užsienio. Manau, „namų sienos“ jiems tikrai padėjo.
Tačiau esu tikras, kad mūsų sportininkai (tiek vyrai, tiek moterys) dar nėra pasiruošę susirungti su Europos MTB sporto elitu. Trūksta kalnų dviračių specializacijos ir kritinės konkurentų masės tobulėjimui.
– Ar tave nustebino ir moterų elito lyderės Tatjanos Kaliakinos („Sietyno SM - Kuota“) rezultatas?
– Tatjanos laimėjimas moterų grupėje nėra netikėtumas. Pagal savo pajėgumą, ji šiemet yra itin geros sportinės formos.
Tatjana jau daugelį metų važiuoja MTB dviračiu ir sukaupta patirtis jai leidžia aplenkti net už ją stipresnes varžoves, tokias kaip Elisabeth Hatch, kuri yra profesionali sportininkė.
Tai puikus pavyzdys, kuris galėtų įkvėpti mūsų sporto vyrus dažniau sėsti ant MTB dviračių, nes dviračio valdymo technika tobulėja žaibišku greičiu ir puikiai lavinasi jėgos bei ištvermės savybės, o tai jiems labai pravers plento varžybose.
– Jeigu palygintume Druskininkų (1 etapas) ir Vilniaus (2 etapas) trasų maršrutus, kuris iš jų yra sunkesnis ir reiklesnis lenktynių dalyviams? Kuo tai pasireiškia?
– Žinant, kad dviračių sportas nėra toks romantiškas kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio – „leki miškeliu ir vėjas kedena plaukus...“,– labai džiugu, kad dalyvių skaičius vis didėja. Iš tiesų, tai sunkus sportas, kuris dažniausiai reiškia – „kas ilgiau ištemps prie kritinės fizinio krūvio ribos“,– o kur dar purvo vonios, medžio šaknų laukai, smėlio kalnai ir besikeičiančios dviračio valdymo sąlygos, kurios reikalauja mentalinės koncentracijos...
Patys maratonai yra puikiai organizuojami. Vienodas etapų formatas dalyviams sukelia smagių prisiminimų ir sukuria puikią atmosferą. Vilniaus etapas techniškai (turiu omeny, dviratininkams) yra pats sudėtingiausias. Daug trumpų pakilimų ir nusileidimų, vienvėžių takelių ir upelis yra pagrindiniai etapo atributai. Šis etapas labiausiai primena „tikras“ kalnų dviračių trasas.
– O ką žada Ignalinos etapas (3 etapas)? Kokie ten gali būti netikėtumai? Ar bus šansų pasireikšti kitiems lenktynių dalyviams ir „atsigriebti“ už du pirmuosius lenktynių etapus?
– Kiekvienas etapas turi savo iškirtinius bruožus. Ignalinos etapas yra pats „kultiškiausias“. Tai yra Maratonų taurės gimimo vieta, todėl emociškai daugeliui jis yra visos taurės kulminacija.
Tai labai ilgas (apie 70 km) ir tuo pačiu greitas etapas, todėl plento dviračių „asams“ yra labiau tinkamas nei Vilniaus etapas. Ignalinoje paprastai susirenka gausiausiai svečių iš užsienio. Norintiems gerų rezultatų, darbelio išvengti tikrai nepavyks.
Ignalinos etapas vyksta labai geru metu, nes daugelis sportuojancių mėgėjų kaip tik rugpjūčio pradžioje pasiekia savo formos piką ir pradeda lipti profesionalams ant kulnų. Tikiuosi, praėjusių metų Maratonų taurės nugalėtojas Tomas Micė jau bus įgavęs sportinę formą.
Norėčiau, kad mūsų plento dviratininkai iš užsienio klubų irgi atvyktų ir stotų kartu į startą. Juk turėti po vieną „žvaigždę“ kiekvieno maratono etape jau tampa graži tradicija.
– Jeigu dalyvausi Ignalinos etape, ar pretenduosi į prizines vietas?
– Aš pats būtinai dalyvausiu, jei nebūsiu kur išvykęs. Kaip ir daugelis kalnų dviračių entuziastų, turiu mylimą ir greitai pagausėsiančią šeimą, mėgstamą darbą ir iššūkius keliančius mokslus, todėl dviračių sportui laiko lieka vis mažiau.
Tačiau visiškai nesikremtu, nes dalyvauju, visų pirma, dėl malonumo, o ne dėl prizų. Vienas iš pagrindinių Maratonų taurės organizatorių, Giedrius [Adamonis], yra pasakęs, kad teigiama ir džiugi atmosfera yra bene svarbiausias šių renginių atributas. Turbūt dėl to galiu dalyvauti maratone per daug nesikrimsdamas dėl pasirengimo.
– Neseniai su dar dviem „Tom Team“ komandos draugais tu grįžai iš Lenkijos daugiadienių varžybų „MTB Trophy“, kuriose, kaip kalbama, galima pajusti „tikrų kalnų“ skonį.
Ar Lietuvoje pastebima tendencija subrandinti kalnų dviračių sportą iki aukštesnio lygio?
– Su komanda kasmet dalyvaujame tarptautiniuose kalnų dviračių renginiuose Lenkijoje, Čekijoje, Latvijoje ar Estijoje. Tai padeda geriau įvertinti, kaip verda MTB gyvenimas Lietuvoje ir „importuoti“ naujos patirties.
Kiekviena šalis ar regionas turi savo specifiką, todėl vienareikšmiškai vertinti, kur geriau, yra labai subjektuvu, nes tai priklauso nuo asmeninių pomėgių.
Manau, Lietuvoje Maratonų taurė vystosi teisinga kryptimi, orientuodamasi į sąlyginai nesudėtingas trasas, labiau pritaikytas mėgėjams. Tai yra natūralu, nes mūsų šalyje dar nėra pasiekta kritinė dviračių entuziastų masė, kuri sukurtų poreikį sudėtingesnio pobūdžio varžyboms (pvz., savaitės trukmės daugiadienėms ar 24 valandų lenktynėms).
Tokie renginiai yra gana populiarūs visose šalyse, kur kalnų dviračių sportas yra gausiai išplitęs.
Žvelgiant retrospektyviai, dviračių sportas Lietuvoje pagaliau brenda iš moralinės krizės ir tampa vis populiaresnis ne vien tik jaunimo, bet ir vyresnių žmonių tarpe, kurie vėl atranda tą džiuginantį ir nepriklausomybės pojūtį suteikiantį judėjimą ant dviejų ratų.
– Labai ačiū už išsakytas įžvalgas ir mintis. Sėkmės sesijoje ir iki susitikimo Ignalinoje!
– Ačiū. Tikiuosi, pasimatysime.
